Sinofilija, sinefilija, SFilija… ir kiti nebaigti darbai

Manęs kartais prašo palyginti studijas Lietuvoje ir studijas Anglijoje.
Iš tiesų lyginti negaliu: Lietuvoje baigiau bakalaurą, o kaip atrodo
magistro programos, nežinau. Tuo labiau, kad maniškis magistras čia yra
MA, o lietuviški, kiek suprantu, yra daug daugiau orientuoti į
“research” (panašesni į MPhil). Vien tas faktas, kad mano “magistrinis”
tebus dvigubai ilgesnis nei įprastas rašinys (10 000 ž.), kurio net
gintis nereikės, šį tą pasako. Taigi tegaliu papasakoti, kaip atrodo
pats studijų procesas, o kam bus įdomu - palygins patys…

MA
programos Anglijoje įprastai trunka vienerius metus: nuo rugsėjo iki
rugsėjo. Čia turbūt priklauso nuo specialybės, bet maniškėje pats
intensyvus mokymasis trunka pirmus du trimestrus, trečią trimestrą -
šiek tiek kartojimo bei egzaminai, o tuomet visą vasarą rašai ir kitą
rugsėjį atneši savo “dissertation” (magistro darbą). Kiek kursų lankai
ir kaip už juos atsiskaitinėji priklauso nuo universiteto ir
pasirinktos programos. Man asmeniškai reikia baigti tris “units”
(kursai gali būti vieno trimestro, t.y. half-unit, arba dviejų
trimestrų, t.y. full unit) plius parašyti “dissertation”. Kadangi
mokausi part-time, šiemet lankau du kursus, kitamet lankysiu dar vieną
ir rašysiu savo darbą.

Dauguma paskaitų susideda iš paskaitinės
dalies ir seminaro dalies. Yra kursų, kurie turi 3-4 kontaktines
valandas per savaitę (pvz. praktinio vertimo kursas, kurį lankau kaip
laisva klausytoja), bet kiti - tik 2 kontaktines valandas. Tas valandas
dėstytojas užima taip, kaip pats nori: gali vieną savaitę skaityti
paskaitą, o kitą savaitę palikti diskusijoms, gali visą laiką užimti
tik seminaru arba derinti paskaitas ir seminarus. Tarkim, tuose
kursuose, kuriuos lankau, dėstytojas pirmą valandą skaito paskaitą
(studentai skatinami įsiterpti, klausti, diskutuoti), o antrą valandą
vyksta diskusijos, paremtos tos savaitės skaitiniais. Skaitinių sąrašas
duodamas metų pradžioje: ten nurodyti privalomi ir rekomenduojami
tekstai, kartais labai nežmoniškais kiekiais, taip kad tos dvi
kontaktinės valandos - tik ledkalnio viršūnė; didžiąją dalį darbo
padarai pats. Kai kurie dėstytojai privalomus tekstus sudeda į
vadinamuosius “study pack”, kuriuos baisiomis kainomis pardavinėja
mokyklos knygynas. Kaip atrodo seminaras, vėlgi priklauso nuo
dėstytojo. Viename mano kursų studentai užsirašo pristatymams:
perskaito visus privalomus ir kuo daugiau rekomenduojamų skaitinių,
paruošia jų santraukas visiems kitiems ir parengia keletą klausimų
diskusijai, kuriuos vėliau aptariame su dėstytojos pagalba.

Šiandien
kaip tik turėjome labai įdomią paskaitą. Praeitą trimestrą
antropologijos diskusijos ne visada būdavo įdomios; mano nuomone,
todėl, kad mūsų grupėje yra žmonių, kurie tik dabar pradeda pažindintis
su Kinija, taigi mūsų žinios labai nevienodos. O štai šio trimestro
dėstytojas (kursas tas pats, tik jį dėsto du žmonės, taigi šį trimestrą
pasikeitė) aiškiai talentingesnis pedagogas, ir puikiai moka įtraukti
studentus į diskusiją. Jau trečia savaitė įvairiais aspektais
diskutuojame, kas yra ‘Chineseness’ (”kiniškumas”), šiandien turėjome
daug skaitinių apie kinų diasporą. Atėjęs dėstytojas paaiškino, kad
paskaitos neskaitys ir kad, pasidalinę grupelėmis, gausime perskaityti
ištraukas iš įvairių tekstų (nebūtinai iš skaitinių sąrašo) ir tuomet
turėsime aptarti jo pateiktus klausimus. Jo parinktos tekstų ištraukos
buvo labai gudriai sudėliotos: taip gudriai, kad paskaitos gale, perėję
per keturis “handoutus”, turėjome kuo puikiausią vaizdą ne tik
“kiniškumo” problematikos, bet ir akademinio tos problematikos diskurso.

Yra
kursų, už kuriuos atsiskaitoma tik rašiniais. Kiti vertinami tik
egzaminu, tačiau dažniausiai - ir rašiniais, ir egzaminu. Kai kur
pažymiai rašomi ir už namų darbus (pvz. vertimo kursui kas savaitę
reikia išversti dėstytojo duotą tekstą). Abiems savo kursams turiu
parašyti po du rašinius (trimestrų gale; 2 x 3500 ir 2x 4500 žodžių),
vieno kurso rašiniai sudaro 50% galutinio pažymio, kito kurso - 30%.
Likę procentai - už egzaminą (kuris bus laikomas gegužę, už visus
metus). Ir rašinius, ir egzaminus vertina du vertintojai. Pasibaigus
metams, visa katedra susirenka ir aptaria kiekvieno studento
pasiekimus, ir tik tuomet nusprendžia galutinius pažymius (taigi tas
pažymys, kurį ką tik gavau už gruodžio mėnesį parašytą rašinį, dar nėra
galutinis, kol nepatvirtintas katedros). Magistro darbai atiduodami
rugsėjį, juos vertina trys vertintojai, iš kurių vienas yra “external”
(ne iš tavo fakulteto… o gal net ne iš mokyklos?), galutinius
rezultatus sužinai lapkričio mėnesį, bet diplomų įteikimo tenka laukti
iki dar kitų metų birželio. Vertinimo skalė teoriškai 0-100%, tačiau
realiai siekia tik iki ~75%. Magistrantams išlaikymo pažymys yra 50%,
60-70% reiškia “merit”, o 70+ gauna tik genijai (80 gauti praktiškai
neįmanoma), ir tai vadinama “distinction”.

Ir viskas. Labai daug
kas priklauso nuo tavęs paties: kaip pasirinksi kursus, bendrausi su
dėstytojais, planuosi laiką. Mokantis full-time ir stengiantis atlikti
kuo daugiau to, ko iš tavęs reikalaujama (skaitinių sąrašai dažnai būna
gerokai ilgesni, nei fiziškai įmanoma perskaityti), studijos daugiau
nei intensyvios. Ir part-time veiklos - per akis…

Ta proga einu - ko daugiau - skaityti!

Rodyk draugams

Dėstytoja, prieš pora savaičių grįžusi iš Šanchajaus, pasakojo mačiusi
šimtus tūkstančių darbo netekusių migruojančių darbininkų, užplūdusių
traukinių stotis. Darbo jėgos migracija iš kaimų į miestus buvo vienas
svarbiausių socialinių procesų nuo 9 deš. Migruojantys darbininkai
apsunkino gyventojų kontrolę (išklibo griežta gyvenamosios vietos
registracijos sistema), pakeitė klasinę miestų struktūrą (apie
“plaukiojančią gyventojų masę” kalbama kaip apie atskirą grupę,
pakibusią tarp kaimo ir miesto) ir padarė didžiulę įtaką tiek miesto,
tiek kaimo vietovėms (migrantų namo siunčiami pinigai daugeliui šeimų
tapo svarbiu pragyvenimo šaltiniu, iš šių pinigų jaunesni migrantų
broliai ir seserys gali įgyti išsilavinimą, tėvai nebe taip kreivai
žiūri į dukras, nes ir šios gali parvežti pinigų iš miesto, galų gale,
grįžę migrantai užima visai kitokį socialinį statusą savo kaime, iš
uždirbtų pinigų pasistato namus, parsiveda turtingesnes nuotakas). O
dabar dėl didžiosios krizės pramonės augimas didžiuosiuose miestuose
sulėtėjo, kompanijos darbininkus atleidžia šimtais: ir pirmiausia
nukenčia, žinoma, migrantai kaimiečiai.

Šita žinia privertė
susimąstyti, kad Kinijai šie metai turėtų būti ganėtinai neramūs. Prie
finansinio sunkmečio kinai į neramumų sąrašą dar gali įsirašyti
artėjančius nemalonius politinių įvykių jubiliejus (http://www.economist.com/world/asia/displaystory.cfm?story_id=12932214):
Tiananmenio incidentas, Tibeto “išlaisvinimas”, Falunguno
uždraudimas… Na, o jei situacija su migrantais išties tokia, tai
galima laukti smarkių socialinių pokyčių bei - nors nedįsčiau spėti,
bet galbūt - neramumų kaimo vietovėse. Keičiasi visuomenės žemėlapis…

Aišku,
metai liūdnoki visiems. Jau vien kaip prasidėjo - deja, nesmagių įvykių
dairytis toli nereik. Tarp kitko, SOAS studentai aktyvistai kartais
visai suįžūlėja: pastarąsias pora savaičių Londone vyksta tūkstantinės
demonstracijos prieš agresiją Gazoje. SOASo studentai ne tik kad jose
dalyvauja, bet ir savo protesto formą išrado - užgrobė (taip taip,
“okupavo” - taip ir parašyta ant langų) vieną SOAS renginių salę. Kodėl
prie mokyklos antradienio vakarą vaikščiojo policininkai, ir kad čia -
ne pokštas, supratau, gavusi vadovybės laiškelį studentams, kad
“padėtis kontroliuojama” ir t.t. Štai tau ir aktyvus politikavimas…

Rodyk draugams

Pagalvojau, jei mane taip nervina vakariečių nesugebėjimas skirt
varškės nuo sūrio, tai kaip turėtų nervintis inuitai, kad mes
neatskiriam pavasarinio sniego spalvos nuo žieminio sniego spalvos.

Rodyk draugams

Taaaaip… Paskaičiau aš straipsnių, komentarų internete, tinklaraščių:
bendra nuomonė apie Vilniaus naujametinius fejerverkus - neigiama. Arba
labiau neigiama nei teigiama. O pagrindinis paaiškinimas: buvo paprasti
fejerverkai, ir tiek. Tai man įdomu pasidarė: o ko žmonės tikėjosi? Kas
yra “nepaprasti” fejerverkai? Nes, kiek mačiau iš įrašo, nebuvo šaudoma
“belekaip”, buvo ir “mintis”, ir “piešinys”… Gal buvo tikėtasi, kad
vietoj geltonai-žaliai-raudonų ugninių gėlyčių petardos iššoks į dangų
ir nupaišys tikrą, plazdančią Lietuvos vėliavą, o tuomet visa tai
pavirs mėlynu audeklu su geltonom žvaigždelėm, kad fejerverkai išpokšės
Lietuvos himną, o galingų prožektorių iškviesti Katedros aikštėje
sumanys nusileisti ateiviai? Skraidančių fejervekinių drakonų būna tik
kine. Skundai, kad nepamatė “žadėtosios Lietuvos istorijos”, yra
nepagrįsti: niekas tos istorijos jums neišrašys aiškiai ant popierėlio
- tam ir yra išankstinė reklama, kad simbolius galėtumėt atpažinti ir
pasimėgauti reginiu geriau. Muzikos nesigirdėjo - techninė problema,
bet neaišku, ar baisiai svarbi ta muzika (mano šiemet stebėti
fejerverkai sproginėjo tyloje - ir gerai, nes girdėjosi žiūrovų
šūksniai). Iš tiesų didžiausia bėda, manyčiau, yra tai, kad pats
Vilnius nelabai dėkingas tokiam šou, ypač Arkikatedra. Jei stebi
fejerverkų šou pernelyg arti jų šaltinio, tai aišku, kad nieko ir
nepamatysi. O atsitraukti nelabai yra kur… Per toli - vėl negerai.
Galų gale, nenorėk pamatyti viso vaizdo: tai neįmanoma, nes šaudoma ne
tik tau, bet ir tiems, kurie yra visai kitoje katedros pusėje.

Ir
dar: tvirčiausios nusivylimo šaknys - visai ne fejerverkininkų, o
žiūrovų problema. Nes visi ėjo “pažiūrėt, kaip susprogs milijonai”. O
kai sprogsta milijonai, niekas nieko gero nesitiki. Visi eina
užsiprogramavę, kad bus nesąmonė, todėl nieko ir nepamato. Jeigu eitų
ne į milijonus žiūrėti, o sutikti Naujųjų mieste, su tūkstančiais kitų
vilniečių, kartu pasidžiaugti, atsipalaiduoti, dvidešimčiai minučių
pažiopsoti į švieseles ir užmiršti visus praėjusių ir ateinančių metų
rūpesčius… tai džiaugsmo būtų trisdešimt kartų daugiau. Nežinau,
fejerverkais nuoširdžiai žavėdavausi gal iki kokių 12-os metų, o dabar
jau tikrai nėra taip, kad sprogsta koks aukso lietus ir - OOOOOOO…
Tiesiog nusiteiki, kad bus gražu, bet stebuklų (t.y. skraidančių
drakonų) nebūna, tad nėra prasmės jų laukti.

Tas pats su VEKS.
Visi tik burba, tik burba, kad šnipštas bus. Tai ir bus: nes per visus
savo burbėjimus žmonės pamirš, kad galima nueiti paklausyti atvežtų
koncertų, pamatyti parodų, dalyvauti viešuose renginiuose. Nes žmonės
visada nori daugiau, nei jiems duoda. Štai krizena visi dėl Valdovų
rūmų. Aš irgi krizenu, aš irgi skeptikė. Ir jeigu bac - netikėtai
atsiras žmogus, kuris rūmus padarys tikrai gyvus, niekas į tai nekreips
dėmesio ir toliau burbės, kad nesąmonė. Gana programuotis.
Atsipalaiduokim. Pažiūrėkim, kas bus.

Rodyk draugams

Fejerverkai buvo įspūdingi, jų laukimas - neišvengiama avantiūra. Pavalgiusios vakarienę (baltos mišrainės buvo), apie aštuonias patraukėme žemyn, prie Temzės. Baiminomės, kad metro bus užgrūstas, bet, mūsų didelei nuostabai, žmonių buvo ne daugiau nei įprastu metu. Vėliau supratom, kad gerai padarėme pasirinkusios važiuoti į Embankment, o ne Westminster: garsiakalbiai nuolat pranešinėdavo žmonėms prie Westminsterio (t.y. aplink Parlamentą, Big Beną ir t.t.) judėti palei upę Embankment link - tokios ten spūstys buvo. Taigi apie pusę devintos susiradom visai neblogą vietelę stebėti kitam Temzės krantui, nuo kurio lygiai vidurnaktį turėjo pakilti naujametiniai fejerverkai. Nepaisant gatvių žibintų, medžių ir nelabai mandagių aukštaūgių kaimynų, įspūdingais spalvų deriniais nušvitęs London Eye ratas bei šalia jo LG suorganizuotų projekcijų ekranu tapęs pastatas matėsi aiškiai. Nusiteikėme ilgam laukimui… Žmonės vis ėjo, ėjo, ėjo, apylaisvė buvusi gatvė ilgainiui visai užsikimšo, tad pasidžiaugėme, kad atėjome anksčiau - nors pusketvirtos valandos trepsėti vietoj, kad nesušaltų kojų pirštai, nėra baisiai smagus užsiėmimas. Tiesa, trepsėjimas bent jau buvo į muzikos ritmą: galingos kolonėlės trinksėjo kažkokio garsaus DJaus iš BBC Radio 1 surinkta programa ir periodiškais jo paties šūksniais: London, are you ready??? London, you know what? (What?) There’s only 43 minutes left till 2009!!! Šalimais laisvesnę vietą turėjusi kompanija siautė kaip išmanė, o mes turėjom džiūgaut aplink ant žemės pastatytą kuprinę su vidurnakčio laukiančiu šampanu… Daugumos suaugusių žmonių aplink akys žibėjo alkoholiu. Dar pakeliui į krantinę prasilenkėm ir su mažumėlę apsvaigusių tautiečių kompanija intelekto nesužalotais veidais. Pagalvojau, kad aplink nematyti apsaugos darbuotojų: kaip, be virš galvos skraidančių sraigtasparnių, čia užtikrinamas saugumas? Dešimtą valandą aš pasidžiaugiau lietuviškais naujais metais, vienuoliktą - norvegė norvegiškais.

Apie dešimtą-pusę vienuolikos ant pastato-ekrano kitapus upės sušvito garsenybių sveikinimai Londonui: Londono meras sušnekėjo kažką baisiai politiško apie ekonominę recesiją, kovą su skurdu ir įrodymą visiems, kad Londonas - geriausia sostinė pasaulyje. Dar buvo Helen Mirren, pasiuntusi bučinį Londonui, JK olimpinės komandos atstovė, Rod Stewart, Michael Caine, keletas nepažįstamų veidų, iš kurių nesuprasi ar kai kurie šnekėjo rimtai, ar juokavo: pvz. priplaukusi motera, paaiškinusi, kad dabar krizė, ir svarbiausia - tai apsaugoti atogražų miškus. Video pasikartojo dar du kartus: neaišku, kodėl antrasis kartas buvo tiesiog pirmojo kopija; per trečiąjį kalbėjo tie patys žmonės, bet truputį kitaip - tačiau mes nusprendėm, kad LG is cheap, nes nesugebėjo įpirkti daugiau garsenybių.

O paskui labai netikėtai atėjo naujieji. Blykst - ant pastato-ekrano ėmė bėgti skaičiukai nuo 59-ių, likus ketvirčiui minutės tarsi pasiruošdami didžiajam startui skambtelėjo Big Beno varpai, tūkstantinė minia skaičiavo ten… nine… eight… seven… ir galiausiai, su nuliu, prakalbo Big Benas: DIN - pliūpsnis baltų fejerverkų gėlių iš už London Eye; DON - dar pliūpsnis; DIN - DON… Ir po dvylikos din-don prasidėjo dešimties minučių šabašas. Įspūdingas, nepasakysi. Bet kiek pažiūrėjau įrašą iš Vilniaus, ten buvo tikrai ne prasčiau. Tie spinduliai aplink Katedrą, ir “gaisro” imitacija… šiurpuliukai? Kas matė, kaip atrodė gyvai?



Pasibaigus linksmybėms ėjom namo pėsčiom. Pirmą valandą ne tiek ėjom, kiek buvom nešamos minios, nes visas centras (krantinė, Trafalgar Square, The Strand…) buvo kimšte užkimštas. Bet praėjus maždaug pusę Strand, minios išsisklaidė, ir mes sėkmingai parkulniavom namo.

Youtube įrašą galima pamatyti čia.

Rodyk draugams