Sinofilija, sinefilija, SFilija… ir kiti nebaigti darbai

Kažkas prašė nuotraukų - vakar padariau net tris. Štai viena jų, kurios tikslas - parodyti, kaip atrodo nežmoniškai plačios, nežmoniškai judrios Pekino gatvės (čia tai mažai chaoso, čia - netoli Tiananmenio):

Vakar buvo karšta ir saulėta. Važiavau į biblioteką (Pekino metro ganėtinai tvarkingas — aišku, nuorodų galėtų būti daugiau, — bet tie nežmoniški Pekino mastai vis viena lemia, kad pasiklysti lengva, — net išlindus teisingam išėjime, ne faktas, kad paprastai rasi tau reikalingą gatvę ar autobuso stotelę. Gerai, kad yra paslaugių policininkų, kurie pasimetusią laowai nebijo prieit ir pakalbint angliškai :)) Bibliotekoje kažkaip gavau skaitytojo kortelę (ir 15min ieškojau man reikiamos lentynos, nes nors visi man sakė “laiptai į tą ir tą aukštą ten ir ten”, aš atkakliai vaikščiojau aplink ir laiptų nemačiau). Kovojau su kavos poreikiu. Paskui supratau, kad negeras pojūtis gali būt visai ne nuo vakarykščių grybų, o nuo to, kad Lietuvoj šiuo metu - paryčių paryčiai. Kaip ir anąkart pirmom dienom Kinijoj, visai nesinorėjo valgyti. Vakare šalia hostelio radau vegetarišką restoranėlį. Kainos vidutinės, tik už sultis daug sumokėjau… bet skanu užtat. O dabar pusryčių metas, ir valgyti vėl nenoriu. Ei, nešnekėkit man apie kiniško maisto nuostabumą… nenoriu, ir tiek.

Dar vakar paskambinau maloniajam profesoriui (gal neminėsiu, kiek man nervų tai kainavo). Jis išties buvo labai malonus, ir šneka gražia aiškia kinų kalba - tfutfu. Susitarėm, kad pirmadienį pas jį ateisiu pašnekėt. Taigi.

Ir nuėjau į pora knygynų, parsinešiau keturias knygas. Šiandien gi susitiksiu su Pekine kaip sykis besilankančia savo drauge iš Nankino. Jos tetulė, sužinojus, kad aš Pekine, pakvietė valgyt pekiniško maisto, taigi laukia tikrai kiniška vakarienė. Dar šiandien arba eisiu į kiną, arba atgal į biblioteką, arba gal pavyks su kuo nors susitikti - pažiūrėsim.

Rodyk draugams

LJ šiaip veikia, užtat Facebook’as  - ne. Aha, aš Pekine. Aš Pekine? Aš Pekine?! Stengiuos neužmigt (čia +5 valandos, palyginus su Lietuva), bet prieš ką nors protingo veikdama truputį turiu ištiest kojas. Na tikrai, juk neužmigsiu, tikrai tikrai neužmigsiu…

Patarimas: pildydami sveikatos būklės kortelę prieš įvažiuojant į Kiniją, nebūkite sąžiningi ir nežymėkite jokių simptomų. Aš buvau sąžininga ir parašiau, kad kosėju, nes, nu, o jei nepažymėsiu ir tiesiai karantino pareigūnams į veidą, taip sakant, nusikosėsiu? Pasirodo, net to vieno simptomo pakanka, kad pareigūnė parodytų paeit į šoną pas kitus pareigūnus (visi su kaukėm, kaip pridera), kur nusprendžiu jamt jautį už ragų ir kiniškai išpyškinu, kad buvau stovykloj ir peršalau. Nieko rimto. Gerasis pareigūnas klausinėja visokių dalykų, tipo, ar toj stovykloj nebuvo karščiuojančių, ar vaistų negėriau. Pamatuoja temperatūrą. Sėdžiu taip kokias 10 minučių ir galvoju, kad mano lagaminas vienišas. Praleidžia, kiaulysčių nerasta. Aha.

Jausmas toks, kad… na, jau galima čia išgyvent. Nors ne viską suprantu (kai pirkau SIMą, truputį susimoviau, chacha), bet suprantu ir galiu atsakyt, valio valio. Gyvenu tiesiai priešais traukinių stotį, buvau pamiršus, kokia chaotiška yra Kinija, bet, keistas daiktas, pirmas jausmas visą tą chaosą išvydus buvo ne “operatoriau, ištraukite mane iš čia”, o “JĖĖĖĖĖGA!! YYY!!” Gal tai geras ženklas? Nors dabar, pagaliau palindus po dušu kažkaip nesinori lįst iš kambario ieškoti valgyt ar šiaip ko. Pvz., su žmonėm pradėti skambinėtis. Tai va, aš tik kojas ištiesiu, tik ištiesiu…

Hostelis turi trūkumų, bet turi ir didelį privalomą - nemokamą WiFi. Kol kas gyvenu čia keturias dienas, o paskui galvosiu.

Ai, ir lyja beigi yra žiauriai žiauriai drėgna. O kaip merginos tokiu oru su makiažu išgyvena?!

Rodyk draugams

Kol jūs džiaugiatės “Kino pavasariu” (girdėjau, kad Lietuvoj sninga -
bet kino salėje juk visada pavasaris, ar ne?), aš kultūrinuosi kitais
būdais: vakar apsilankiau Barbican Hall, kur prasidėjo naujosios
kiniškos muzikos koncertų serija pavadinimu “Beyond the Wall”.

Čia
galiu įterpti žodį už Facebook’ą: į koncertą apskritai nuėjau todėl,
kad Facebook’o Barbican grupė išsiuntinėjo laišką savo nariams su
promotion kodu, kuris leido nusipirkt bilietą už pusę kainos. Taigi
naudos iš FB daugiau nei iš ožio pieno, sakyčiau :)

Vakarykščio
koncerto žvaigždė - pasaulyje turbūt labiausiai žinomas kinas
kompozitorius Tan Dun (jei nežinomas iš akademinės-simfoninės kūrybos,
tai bent jau girdėtas kino teatre - mat būtent jis kūrė muziką filmams
“Tūnantis tigras, sėlinantis drakonas” ir “Bevardis/Didvyris”). Prieš
koncertą fojė vyko kažkokio Kinijos kaimelio grupės pasirodymas:
praleidau pradžią, bet pasirodymą vedęs Tan Dunis sakė, kad tai yra
Tujia (vienos iš oficialiųjų tautinių “mažumų”) kaimelis. Ir dar
giedojo mergina iš Miao “tautos”. Būtent iš šitų regionų Tan Dunis
sėmėsi idėjų savo kūriniui pavadinimu “Žemėlapis”, kurio premjera JK ir
vyko vakar vakarą Barbican Hall.

Pirmoje koncerto dalyje
pasirodė kinė marimbistė, antroje - kinė fleitistė (į sceną ji atsinešė
bent keturias kiniškas bambukines fleitas. Ir kaip grojo, kaip
grojo…) Mintimis sugrįžau į Kiniją, prisiminiau viską, kas ten gero
nutikę…

Kiniškos melodikos bei instrumentuotės derinimas su
vakarietiška simfonine tradicija tęsėsi antroje koncerto dalyje, kai
Tan Dun pristatė “Žemėlapį”: oficialiai lyg ir koncertą violončelei,
orkestrui ir multimedijai, bet gal reiktų pavadinti muzikine poema ar
dar kitaip… o gal geriau - tiesiog muzikiniu žemėlapiu. Viena Tan Dun
bėda - jis per daug šneka :) Kūrinio minties aprašymą skaičiau prieš
koncertą lankstinuke, paskui girdėjau Tan Dunį kalbant fojė, galiausiai
jis beveik tą patį pakartojo per koncertą ir dar tekstas praslinko
ekrane jau skambant pačiam kūriniui. Šitaip susidaro įspūdis, kad
viskas išaiškinta, išinterpretuota, ir žiūrovui nebelieka, ką veikti…

Bet
kokiu atveju, mintis labai įdomi. 1981-aisiais Tan Dunis viename
(tujia? miao?) kaimelyje sutiko vietinį muzikantą, kuris išmanė grojimo
akmenimis meną. Tada Tan Dunis neturėjo kuo jo muziką įrašyti, bet
pažadėjo sugrįžti vėliau. Tas vėliau išėjo 1999-taisiais, ir meistras
jau buvo miręs, kartu su juo - ir akmenų muzika, kuria būdavo kalbamasi
su “vėju, paukščiais, žolėmis”. Kaip sugrąžinti tai, kas prarasta? Ar
yra žemėlapis, kuriuo galėtume atsekti mirusią tradiciją? Sugrąžinti
mirusį žmogų? Taip atsirado “Žemėlapis”: kūrinys, kuriame nufilmuoti
kaimo muzikos (ritualinės perkusijos, kalniečių miao merginų dainos,
muzika, išgaunama medžių lapais) vaizdai susilieja su filmuotos
medžiagos garsus atkartojančiu, interpretuojančiu kiniškais ir
vakarietiškais instrumentais grojančiu orkestru. Tai yra Tan Dun
žemėlapis, kuris, jo manymu, gali sujungti praeitį, dabartį ir
nusitęsti į ateitį. Orkestras užpildo tas pauzes, kurios būtinos miao
merginų “skraidančiose dainose”: jos sušunka ką nors į tolimą slėnį ir
klausosi, bene išgirs atsaką. Šįsyk atsakas atskrieja iš kitos pasaulio
pusės.

Iš tiesų įspūdinga (nors ir peraiškinta). O akmenukų
muzika, pasirodanti tamsioje šito simfoninio šamanistinio ritualo
kulminacijoje, kažkaip keistai susisieja su Kutavičiaus “Iš jotvingių
akmens” ir kūrinio kontekstas pasidaro išties globalus… “Žemėlapis”
tarsi sako: šiame sumažėjusiame pasaulyje turime galimybę pamatyti ir
išgirsti tai, kas vyksta kitapus planetos, galime pratęsti praeitį ir
išsaugoti ją bei save ateičiai. Bet ar “išgirsti” ir “suprasti” - tai
tas pats? “Žemėlapis” ragina ne tik išgirsti, bet ir įsiklausyti.

Youtube galima pasižiūrėti įrašą: pradžia, akmenukai, skraidančios dainos.

Rodyk draugams

Pastaruoju metu įvairūs Kinijos news feed’ai bei tinklaraščiai rašo
apie “Stepių purvynų arkliuko” (ar “Žolės-purvo arkliuką”, bet man stepės gražiau skamba :)) fenomeną. Čia tokia kiniška “olbanų”
kalbos atmaina - skirtumas tas, kad Kinijoje ji turi aiškią politinę
potekstę. Paskaitykite, pavyzdžiui, čia.

Rodyk draugams

Jeigu į savo “Kino pavasario” tvarkaraštį galite įtraukti 2 val. 40
min. trukmės filmą, tai nepraleiskite Rakesh Omprakash Mehra režisuoto “Rang De Basanti”
(”Nudažyk geltonai”). Filmas labai politizuotas, kuri pusė “teisi” -
nežinau ir nesiimu spręsti, bet, šimts pypkių, juosta tikrai baisiai
įtikinama, savo indišku monumentalumu, emocionalumu ir apskritai
apeliavimu į dalykus, kurie filmo kontekste - politiniai, bet iš tiesų
gali būti ir paprasčiausiai žmogiški. Galų gale, filmo herojai į
politiką veltis juk ir neketino…

Sakyčiau, tai istorija apie
laisvę, apie tris jos veidus. Vienas veidas - ta laisvė, kaip ją
supranta ir kaip už ją kovoja revoliucionieriai Bhagat Singhas,
Chandrashekharas Azad ir kiti ūsuoti, baugiai žibančiom akim už
“Hindustaną” sukilę vyrai. Antrasis veidas - Singho ir Azado įkvėpti
šiuolaikiniai jaunuoliai, Delio universiteto studentai, sujundantys,
kai dėl korupcijos ir neteisybės valstybėje pražūva jų bičiulis.
Trečiasis veidas - per vidurį tarp šių dviejų. Mat tiems patiems
jaunuoliams iš pradžių nerūpi nei Singho ir Azado kovos, nei jų laikų
politika - tiksliau, pastarąja jie gudrūs skųstis, bet nemano, kad
patys galėtų ką nors pakeisti. Jų laisvė - buvimas savame būryje,
ėjimas per gyvenimą taip, kaip norisi, jie turi pinigų, motociklų,
džipų, jie laisvi, nes niekas jiems nediktuoja gyvenimo taisyklių.

Čia
įsiveržia šviesiaplaukė britė Sue, kurianti dokudramą apie Azadą ir jo
revoliucionierius - pamirštus didvyrius, kuriuos už jų drąsą sukilti
pakorė ne kas kitas, o tos pačios Sue senelis. Sue pati pasirinko būti
laisva: televizija jos projektą finansuoti atsisakė, todėl ji čiupo
kamerą, atvyko į Indiją ir įkalbėjo DJ’ų su jo bičiulių būreliu
suvaidinti revoliucionierius. Tačiau ji šokiruota: jaunuoliams
revoliucionierių laisvė - nesuprantama. Ir tik tada, kai vienas jų
žūva, nepriklausomieji studentai ima įsivaizduoti, kad ir jų auka
tėvynei gali būti tokia pat didi kaip Singho ir Azado…

Beje, daug geros muzikos… o kaipgi kitaip.

Rodyk draugams

Imdb

Atvirai
pasakius, po reklamos ir atsiliepimų tikėjausi daugiau. Nepasakyčiau,
kad labai griebė už širdies ar ypatingai sužavėjo. Netgi neįtikino.
Vienas tikrai vertingas dalykas - filmo muzika.

Neįtikėtinas istorijas išties įmanoma papasakoti taip, kad nori nenori išjungsi skepticizmą (suspension of disbelief…)
ir mėgausiesi filmu. Galbūt šį reikėjo žiūrėti kino teatre… galbūt.
Bet tikrai galingas filmas (su išimtimis tų, kuriuose vizualumas ar FX
- svarbiausia) kuo puikiausiai spinduliuoja energiją ir iš kompiuterio
ekrano.

Beje, neseniai dar žiūrėjau krūvą filmų su Julia Roberts (”Pretty woman” - pagaliau; “Runaway Bride” - nykuma; “Mona Lisa Smile” - greit pamiršiu, kad mačiau; “My Best Friend’s Wedding” - kaip gerai, kai ne visos pabaigos laimingos) ir ne tik su ja (”Never Been Kissed” - dar viena nykuma; “The Wedding Singer” - ir Adamas Sandleris gali būti įdomus), taip pat 2006m. BBC miniserialą pagal “Jane Eyre”
(geriausia TV klasikos ekranizacijose - aktoriai; kiek užmečiau akį į
1997m. versiją su Samantha Morton, tai Ruth Wilson daug daug tinkamesnė
Džeinės vaidmeniui…)

Rodyk draugams

Kas nusprendžia, kad A, B ir C yra tarpusavyje susiję dalykai? Ką
reiškia “realūs, apčiuopiami, įrodomi ryšiai”? Kas yra “realybė”?

Pavyzdžiui, studentai aktyvistai okupuoja SOASo Brunei Suite.
Ant langų kaba plakatai, iš kurių galima spėti, kad problema - neseni
įvykiai Gazoje ir studentų noras pademonstruoti savo poziciją šituo
klausimu. Tačiau kažkur kitur mokykloje - lapelis, ant kurio
pakeverzota, kad okupacijos tikslas - leisti studentams dažniau
naudotis šia ir kitomis universiteto erdvėmis. Iš aukščiau nurodyto
interneto straipsnio dar sužinome, kad protestas - ir prieš Sodexo
monopoliją studentų valgykloje bei vieną parodą mokyklos galerijoje.
Nenustebčiau, jeigu į šitą sąrašą kaip nors būtų buvusi įpaišyta ir
gruodžio mėnesio kampanija prieš moterų įprekinimą “Mis SOAS” ir “Mis
Londono universitetas” rinkimuose. Ar tai susiję? Kodėl tai susiję?

Šiuo
atveju vyksta to, kas dedasi pasaulinėje viešojoje erdvėje, aktyvus
stebėjimas, filtravimas bei klasifikavimas į “problemas”, vertas
aktyvizmo. Galima surengti demonstraciją prieš mokamą mokslą ir joje
iškelti plakatą su šūkiu apie Gazą, nes buvimas tam tikroje grupėje
įterpia tave į nuomonių, vertinimų bei klasifikacijų sistemą, kurioje
yra “mes” ir “jie”, kur turi būti arba už Izraelį, arba už Palestiną, o
jeigu esi už Palestiną, tai 99% tikimybė, kad būsi ir už mokesčio už
aukštąjį mokslą panaikinimą.

Daug panašumų-skirtumų pasaulyje yra
sukonstruota. Galbūt biologijos atveju gali išeiti į lauką, pagauti
drugelį ir pasakyti: štai čia yra Americana Exotica (pasiskolinau iš nuostabaus filmo “Krytis“),
nes jis turi tokios spalvos ir formos sparnelius, pasižymi tuo, tuo ir
anuo. Tam tikra prasme čia “rūšį” nurodo “apčiuopiamybė”. Drugelis
“realiai”, matomai yra toks, koks yra, todėl tarp kitų drugelių americanų jis bus exotica,
jis tilps į tą šeimą, rūšį, tą klasifikaciją, kuriai žmogus suteikė
pavadinimus, bet ta klasifikacija tarsi “realiai” egzistavo
biologiniame pasaulyje, ir žmogui tereikėjo ją atrasti ir įvardyti.

O
ar gali besti į žmogų pirštu ir pasakyti: tu, žmogau, esi lietuvis? O
tavo draugas, antai, žemaitis. Pavyzdžiui, Kinijos Liaudies Respublika
XXa. 6deš. daugmaž tai ir darė: išsiuntė armijas jaunų, dažnai -
šviežiai iškeptų etnologų, lingvistų, antropologų, kad surašytų
didžiulėje valstybėje gyvenančias etnines grupes. Iš pradžių buvo
leista žmonėms patiems nuspręsti, kas jie tokie yra. Sąrašuose atsidūrė
per keturi šimtai skirtingų pavadinimų: valstybei tiek, žinoma, buvo
per daug. O ką daryti kalniečiui, pas kurį ateina mokytas antropologas
iš miesto ir sako, valstieti, kokia tavo etninė tapatybė? Tai, ką žino
kalnietis: aš esu “šišioniškis”, o tu, antropologe, - ne. Sakai, esi
chanis? Na, tai aš esu “šišioniškis”, ko dar tu nori? Tuomet toms
armijos etnologų buvo įsakyta surašytas grupes suklasifikuoti,
naudojantis Stalino nurodytais etninės grupės kriterijais (bendra
kalba, teritorija, ekonominė veikla ir “psychological constitution” -
paskutiniojo bent tris vertimus mačiau, o rusiško originalo nežinau).
Po tokios klasifikacijos liko 56 etninės grupės. Na gerai, tibetiečiai,
uigūrai - su jais gan aišku. O, pavyzdžiui, džuang (zhuang)? Tie, kurie
buvo prirašyti prie “džuang”, neturėjo žalio supratimo, ką tas žodis
reiškia, ir pradėjo save tokiu vardu vadinti pamažu, kai suprato, kad
buvimas “džuang” suteikia jiems tam tikrų privilegijų. Arba KLR
etnologų armijos atrastieji bai: David Wu nukeliavo į bajų teritoriją,
bet rado ten tik bajų vardą ir vietinę kalbą - nebuvo nei “tautinių
kostiumų”, nei “liaudies pasakų bei mitologijos”, kuriuos taip
vaizdingai aprašo etninių mažumų katalogai. Bet žmonės sakė: esam
bajai, kodėl? Neklausk, kodėl, antropologe, esam, ir tiek - žiūrėk, ir
dokumentuose parašyta.

Kasdien, visur aplink yra konstruojama
socialinė-kultūrinė “realybė”. Ar ji atitinka biologinę “realybę” -
susitarimo klausimas, o iš tiesų turbūt ir beprasmis, nes jeigu vidury
gūdžios girios nuvirsta medis, ar virtimo garsas egzistuoja?
Gamtameldžių grupė gali kurti save kaip senojo tikėjimo tradicijų
tęsėjus. Mėgstantys apčiuopiamus įrodymus juokiasi, kaip čia gali būti,
jūs rekonstruojate! Bet žmogus tiki, kad ne rekonstruoja, o tęsia: tad
ar jam jo tikėjimo realumas sumažėja? Kas yra faktas? Aš galiu įrodyti,
kad (a+b)(a-b)=a^2-b^2, nors tai nėra apčiuopiama. O būna ir dalykų,
kuriuos galima apčiuopti, bet neįmanoma patikėti.

Galima
nuspręsti, kad Rytai yra nepažįstami, mistiški, kad Rytuose žmonės yra
“arti gamtos”. Čia prieina Edwardas Saidas ir papasakoja visiems apie
orientalizmą, bet Rytų mitas ir toliau gyvuoja. Geografijos
vadovėliuose konfucianizmas rašomas į didžiųjų pasaulio religijų
sąrašą, o budizmas laikomas viena religija, nors kai kas sako - gal ne?
Žmonės klausia “kodėl Kinijoje nėra demokratijos”, “kodėl Kinijoje
neišsivystė šiuolaikinis mokslas”. Nathan Sivin rašė, kažkodėl
neklausiame, kodėl mūsų vardo šiandien neišspausdino laikraščio 3-iame
puslapyje, o štai “kodėl Kinija nėra tokia kaip mes” - klausiame.

Viena, kas svarbu - tai kas žiūri, kas kalba, kieno akys ir liežuvis išžvalgo pasaulį ir apibūdina jį kitiems. Pradžioje buvo Žodis, ir pradžioje vis dar yra žodis - ar garsiai ištartas, ar ne. Pasaulio nėra: jis sukonstruotas  - sutvertas, visomis prasmėmis.

Rodyk draugams

Kai kurios knygos turi savo spalvas. Kai skaitai, daugmaž įsivaizduoji
koloritą, filtrą, kurį uždėtum ant kameros filmuodamas pagal tą knygą
filmą. Iaino M. Bankso romanas “Consider Phlebas” (”Pagalvok apie Filebą”?) būtų mėlynai pilkas.

Suskaityti
daugiau nei keturis šimtus puslapių nėra labai lengva, tačiau
nenuobodu. Banksas stebina neįtikėtina vaizduote: juodu ant balto
sustato tokį pasaulį, kokį turbūt tik jis vienas galėjo susapnuoti.
Vien ko verti Vavačo (Vavatch) orbitalės Megalaivai arba Damage
žaidimas. Ne, knygos pasaulis nėra unikumas, anaiptol - tačiau Banksas
viską sugeba sudėlioti į išties įspūdingą kombinaciją. Negana to, moka
tai užrašyti. Autorius nelaiko skaitytojo kvailiu, bet ir nepalieka jo
visiškoje nežinomybėje, sugebėdamas reikalingus paaiškinimus įpinti į
tekstą stebėtinai natūraliai.

Siužetas gana painus, todėl tenka
būti atidžiam. Istorijos pradžioje susipažįstame su Bora Horza Gobuchul
- “Besikeičiančiuoju”, Idiran (Aidirų) civilizacijos agentu, pakliuvusiu į nelaisvę aidirų priešams - Kultūrai (The Culture). Horzai pavyksta ištrūkti, tačiau jis iškart gauna naują užduotį iš savo vyresnybės: nukeliauti į uždarąjį Schar’s World - Šaro Pasaulį, - planetą, kurioje pasislėpė tiesiai iš mūšio lauko pabėgęs Protas (Mind)
- mąstanti mašina, viena iš daugelio, kurias sukūrė Kultūra. Pakliuvęs
į dar vieną nemalonumą, Horza nespėja išvykti į Šaro Pasaulį, ir
pakliūva į laisvų kosmoso piratų gaują, su kuria jam ir bus lemta
ieškoti Proto.

Iain Bankso knygą būtina perskaityti nuo pradžios
iki galo, nes tik pabaigoje esančiuose prieduose atsiskleidžia
istorijos mastai. Tai, ką skaitytojas sekė keturis šimtus puslapių, ta,
regis, nemenka kosminė drama, lyg ir turėjusi turėti svarbią reikšmę
milijardus žmonių ir nežmonių įtraukusiam Kultūros-aidirų karui,
pasirodo esanti tik nedidelis epizodas ne tokiame ir įspūdingame kare.
Banksas tyčia leidžia mums paimti didinamąjį stiklą ir pažvelgti į
asmeninę Horzos bei jo kompanionų kelionę, į jų tikėjimą, kad yra kažko
didesnio dalis - o paskui priverčia atsitraukti ir suprasti, kad tam
“kažkam didesniam” Horzos pastangos galbūt tėra uodo įkandimas. Taigi
tai - ne tiek knyga apie karą, nesutaikomas priešybes, technologijos ir
religijos konfliktą, kiek pamąstymas apie “didžiųjų kovų” tikrąjį
didumą.

Rodyk draugams

Vaikai, šiandien mokykla uždaryta, paskaitų nebus.

Prašau
atkreipti dėmesį į kairiajame šone į kalną krypuojantį drąsų autobusą
(vieną iš nedaugelio, kuris pasiryžo pasivažinėti “apsnigtomis” Londono
gatvėmis).

St Pancras sniege:

Medelyčiai:

Bendrabučio (ne mano) siena:

Pirmininkas Mao ant sienos netoli King’s Cross St Pancras (seniai norėjau nufotografuoti):

O mokykla tai uždaryta todėl, kad a) paralyžiuotas viešasis transportas, ir dėstytojai,
administracija, aptarnaujantis personalas ir t.t. negali atvažiuot į
darbą (jau nekalbant apie studentus); b) dėl kažkokių ten nesklandumų
pagrindiniame mokyklos campus’e dingo elektra, o tai reiškia, kad
neveikia visi mokyklos serveriai.

Užtat vietiniai supermarketai
turbūt kraunasi turtus… Nes net man pirma mintis, sužinojus, kad
mokykla uždaryta, buvo: na tai gal nueisiu į Tesco ta proga!

Rodyk draugams

Manęs kartais prašo palyginti studijas Lietuvoje ir studijas Anglijoje.
Iš tiesų lyginti negaliu: Lietuvoje baigiau bakalaurą, o kaip atrodo
magistro programos, nežinau. Tuo labiau, kad maniškis magistras čia yra
MA, o lietuviški, kiek suprantu, yra daug daugiau orientuoti į
“research” (panašesni į MPhil). Vien tas faktas, kad mano “magistrinis”
tebus dvigubai ilgesnis nei įprastas rašinys (10 000 ž.), kurio net
gintis nereikės, šį tą pasako. Taigi tegaliu papasakoti, kaip atrodo
pats studijų procesas, o kam bus įdomu - palygins patys…

MA
programos Anglijoje įprastai trunka vienerius metus: nuo rugsėjo iki
rugsėjo. Čia turbūt priklauso nuo specialybės, bet maniškėje pats
intensyvus mokymasis trunka pirmus du trimestrus, trečią trimestrą -
šiek tiek kartojimo bei egzaminai, o tuomet visą vasarą rašai ir kitą
rugsėjį atneši savo “dissertation” (magistro darbą). Kiek kursų lankai
ir kaip už juos atsiskaitinėji priklauso nuo universiteto ir
pasirinktos programos. Man asmeniškai reikia baigti tris “units”
(kursai gali būti vieno trimestro, t.y. half-unit, arba dviejų
trimestrų, t.y. full unit) plius parašyti “dissertation”. Kadangi
mokausi part-time, šiemet lankau du kursus, kitamet lankysiu dar vieną
ir rašysiu savo darbą.

Dauguma paskaitų susideda iš paskaitinės
dalies ir seminaro dalies. Yra kursų, kurie turi 3-4 kontaktines
valandas per savaitę (pvz. praktinio vertimo kursas, kurį lankau kaip
laisva klausytoja), bet kiti - tik 2 kontaktines valandas. Tas valandas
dėstytojas užima taip, kaip pats nori: gali vieną savaitę skaityti
paskaitą, o kitą savaitę palikti diskusijoms, gali visą laiką užimti
tik seminaru arba derinti paskaitas ir seminarus. Tarkim, tuose
kursuose, kuriuos lankau, dėstytojas pirmą valandą skaito paskaitą
(studentai skatinami įsiterpti, klausti, diskutuoti), o antrą valandą
vyksta diskusijos, paremtos tos savaitės skaitiniais. Skaitinių sąrašas
duodamas metų pradžioje: ten nurodyti privalomi ir rekomenduojami
tekstai, kartais labai nežmoniškais kiekiais, taip kad tos dvi
kontaktinės valandos - tik ledkalnio viršūnė; didžiąją dalį darbo
padarai pats. Kai kurie dėstytojai privalomus tekstus sudeda į
vadinamuosius “study pack”, kuriuos baisiomis kainomis pardavinėja
mokyklos knygynas. Kaip atrodo seminaras, vėlgi priklauso nuo
dėstytojo. Viename mano kursų studentai užsirašo pristatymams:
perskaito visus privalomus ir kuo daugiau rekomenduojamų skaitinių,
paruošia jų santraukas visiems kitiems ir parengia keletą klausimų
diskusijai, kuriuos vėliau aptariame su dėstytojos pagalba.

Šiandien
kaip tik turėjome labai įdomią paskaitą. Praeitą trimestrą
antropologijos diskusijos ne visada būdavo įdomios; mano nuomone,
todėl, kad mūsų grupėje yra žmonių, kurie tik dabar pradeda pažindintis
su Kinija, taigi mūsų žinios labai nevienodos. O štai šio trimestro
dėstytojas (kursas tas pats, tik jį dėsto du žmonės, taigi šį trimestrą
pasikeitė) aiškiai talentingesnis pedagogas, ir puikiai moka įtraukti
studentus į diskusiją. Jau trečia savaitė įvairiais aspektais
diskutuojame, kas yra ‘Chineseness’ (”kiniškumas”), šiandien turėjome
daug skaitinių apie kinų diasporą. Atėjęs dėstytojas paaiškino, kad
paskaitos neskaitys ir kad, pasidalinę grupelėmis, gausime perskaityti
ištraukas iš įvairių tekstų (nebūtinai iš skaitinių sąrašo) ir tuomet
turėsime aptarti jo pateiktus klausimus. Jo parinktos tekstų ištraukos
buvo labai gudriai sudėliotos: taip gudriai, kad paskaitos gale, perėję
per keturis “handoutus”, turėjome kuo puikiausią vaizdą ne tik
“kiniškumo” problematikos, bet ir akademinio tos problematikos diskurso.

Yra
kursų, už kuriuos atsiskaitoma tik rašiniais. Kiti vertinami tik
egzaminu, tačiau dažniausiai - ir rašiniais, ir egzaminu. Kai kur
pažymiai rašomi ir už namų darbus (pvz. vertimo kursui kas savaitę
reikia išversti dėstytojo duotą tekstą). Abiems savo kursams turiu
parašyti po du rašinius (trimestrų gale; 2 x 3500 ir 2x 4500 žodžių),
vieno kurso rašiniai sudaro 50% galutinio pažymio, kito kurso - 30%.
Likę procentai - už egzaminą (kuris bus laikomas gegužę, už visus
metus). Ir rašinius, ir egzaminus vertina du vertintojai. Pasibaigus
metams, visa katedra susirenka ir aptaria kiekvieno studento
pasiekimus, ir tik tuomet nusprendžia galutinius pažymius (taigi tas
pažymys, kurį ką tik gavau už gruodžio mėnesį parašytą rašinį, dar nėra
galutinis, kol nepatvirtintas katedros). Magistro darbai atiduodami
rugsėjį, juos vertina trys vertintojai, iš kurių vienas yra “external”
(ne iš tavo fakulteto… o gal net ne iš mokyklos?), galutinius
rezultatus sužinai lapkričio mėnesį, bet diplomų įteikimo tenka laukti
iki dar kitų metų birželio. Vertinimo skalė teoriškai 0-100%, tačiau
realiai siekia tik iki ~75%. Magistrantams išlaikymo pažymys yra 50%,
60-70% reiškia “merit”, o 70+ gauna tik genijai (80 gauti praktiškai
neįmanoma), ir tai vadinama “distinction”.

Ir viskas. Labai daug
kas priklauso nuo tavęs paties: kaip pasirinksi kursus, bendrausi su
dėstytojais, planuosi laiką. Mokantis full-time ir stengiantis atlikti
kuo daugiau to, ko iš tavęs reikalaujama (skaitinių sąrašai dažnai būna
gerokai ilgesni, nei fiziškai įmanoma perskaityti), studijos daugiau
nei intensyvios. Ir part-time veiklos - per akis…

Ta proga einu - ko daugiau - skaityti!

Rodyk draugams