Sinofilija, sinefilija, SFilija… ir kiti nebaigti darbai

Dėstytoja, prieš pora savaičių grįžusi iš Šanchajaus, pasakojo mačiusi
šimtus tūkstančių darbo netekusių migruojančių darbininkų, užplūdusių
traukinių stotis. Darbo jėgos migracija iš kaimų į miestus buvo vienas
svarbiausių socialinių procesų nuo 9 deš. Migruojantys darbininkai
apsunkino gyventojų kontrolę (išklibo griežta gyvenamosios vietos
registracijos sistema), pakeitė klasinę miestų struktūrą (apie
“plaukiojančią gyventojų masę” kalbama kaip apie atskirą grupę,
pakibusią tarp kaimo ir miesto) ir padarė didžiulę įtaką tiek miesto,
tiek kaimo vietovėms (migrantų namo siunčiami pinigai daugeliui šeimų
tapo svarbiu pragyvenimo šaltiniu, iš šių pinigų jaunesni migrantų
broliai ir seserys gali įgyti išsilavinimą, tėvai nebe taip kreivai
žiūri į dukras, nes ir šios gali parvežti pinigų iš miesto, galų gale,
grįžę migrantai užima visai kitokį socialinį statusą savo kaime, iš
uždirbtų pinigų pasistato namus, parsiveda turtingesnes nuotakas). O
dabar dėl didžiosios krizės pramonės augimas didžiuosiuose miestuose
sulėtėjo, kompanijos darbininkus atleidžia šimtais: ir pirmiausia
nukenčia, žinoma, migrantai kaimiečiai.

Šita žinia privertė
susimąstyti, kad Kinijai šie metai turėtų būti ganėtinai neramūs. Prie
finansinio sunkmečio kinai į neramumų sąrašą dar gali įsirašyti
artėjančius nemalonius politinių įvykių jubiliejus (http://www.economist.com/world/asia/displaystory.cfm?story_id=12932214):
Tiananmenio incidentas, Tibeto “išlaisvinimas”, Falunguno
uždraudimas… Na, o jei situacija su migrantais išties tokia, tai
galima laukti smarkių socialinių pokyčių bei - nors nedįsčiau spėti,
bet galbūt - neramumų kaimo vietovėse. Keičiasi visuomenės žemėlapis…

Aišku,
metai liūdnoki visiems. Jau vien kaip prasidėjo - deja, nesmagių įvykių
dairytis toli nereik. Tarp kitko, SOAS studentai aktyvistai kartais
visai suįžūlėja: pastarąsias pora savaičių Londone vyksta tūkstantinės
demonstracijos prieš agresiją Gazoje. SOASo studentai ne tik kad jose
dalyvauja, bet ir savo protesto formą išrado - užgrobė (taip taip,
“okupavo” - taip ir parašyta ant langų) vieną SOAS renginių salę. Kodėl
prie mokyklos antradienio vakarą vaikščiojo policininkai, ir kad čia -
ne pokštas, supratau, gavusi vadovybės laiškelį studentams, kad
“padėtis kontroliuojama” ir t.t. Štai tau ir aktyvus politikavimas…

Pagalvojau, jei mane taip nervina vakariečių nesugebėjimas skirt
varškės nuo sūrio, tai kaip turėtų nervintis inuitai, kad mes
neatskiriam pavasarinio sniego spalvos nuo žieminio sniego spalvos.

Taaaaip… Paskaičiau aš straipsnių, komentarų internete, tinklaraščių:
bendra nuomonė apie Vilniaus naujametinius fejerverkus - neigiama. Arba
labiau neigiama nei teigiama. O pagrindinis paaiškinimas: buvo paprasti
fejerverkai, ir tiek. Tai man įdomu pasidarė: o ko žmonės tikėjosi? Kas
yra “nepaprasti” fejerverkai? Nes, kiek mačiau iš įrašo, nebuvo šaudoma
“belekaip”, buvo ir “mintis”, ir “piešinys”… Gal buvo tikėtasi, kad
vietoj geltonai-žaliai-raudonų ugninių gėlyčių petardos iššoks į dangų
ir nupaišys tikrą, plazdančią Lietuvos vėliavą, o tuomet visa tai
pavirs mėlynu audeklu su geltonom žvaigždelėm, kad fejerverkai išpokšės
Lietuvos himną, o galingų prožektorių iškviesti Katedros aikštėje
sumanys nusileisti ateiviai? Skraidančių fejervekinių drakonų būna tik
kine. Skundai, kad nepamatė “žadėtosios Lietuvos istorijos”, yra
nepagrįsti: niekas tos istorijos jums neišrašys aiškiai ant popierėlio
- tam ir yra išankstinė reklama, kad simbolius galėtumėt atpažinti ir
pasimėgauti reginiu geriau. Muzikos nesigirdėjo - techninė problema,
bet neaišku, ar baisiai svarbi ta muzika (mano šiemet stebėti
fejerverkai sproginėjo tyloje - ir gerai, nes girdėjosi žiūrovų
šūksniai). Iš tiesų didžiausia bėda, manyčiau, yra tai, kad pats
Vilnius nelabai dėkingas tokiam šou, ypač Arkikatedra. Jei stebi
fejerverkų šou pernelyg arti jų šaltinio, tai aišku, kad nieko ir
nepamatysi. O atsitraukti nelabai yra kur… Per toli - vėl negerai.
Galų gale, nenorėk pamatyti viso vaizdo: tai neįmanoma, nes šaudoma ne
tik tau, bet ir tiems, kurie yra visai kitoje katedros pusėje.

Ir
dar: tvirčiausios nusivylimo šaknys - visai ne fejerverkininkų, o
žiūrovų problema. Nes visi ėjo “pažiūrėt, kaip susprogs milijonai”. O
kai sprogsta milijonai, niekas nieko gero nesitiki. Visi eina
užsiprogramavę, kad bus nesąmonė, todėl nieko ir nepamato. Jeigu eitų
ne į milijonus žiūrėti, o sutikti Naujųjų mieste, su tūkstančiais kitų
vilniečių, kartu pasidžiaugti, atsipalaiduoti, dvidešimčiai minučių
pažiopsoti į švieseles ir užmiršti visus praėjusių ir ateinančių metų
rūpesčius… tai džiaugsmo būtų trisdešimt kartų daugiau. Nežinau,
fejerverkais nuoširdžiai žavėdavausi gal iki kokių 12-os metų, o dabar
jau tikrai nėra taip, kad sprogsta koks aukso lietus ir - OOOOOOO…
Tiesiog nusiteiki, kad bus gražu, bet stebuklų (t.y. skraidančių
drakonų) nebūna, tad nėra prasmės jų laukti.

Tas pats su VEKS.
Visi tik burba, tik burba, kad šnipštas bus. Tai ir bus: nes per visus
savo burbėjimus žmonės pamirš, kad galima nueiti paklausyti atvežtų
koncertų, pamatyti parodų, dalyvauti viešuose renginiuose. Nes žmonės
visada nori daugiau, nei jiems duoda. Štai krizena visi dėl Valdovų
rūmų. Aš irgi krizenu, aš irgi skeptikė. Ir jeigu bac - netikėtai
atsiras žmogus, kuris rūmus padarys tikrai gyvus, niekas į tai nekreips
dėmesio ir toliau burbės, kad nesąmonė. Gana programuotis.
Atsipalaiduokim. Pažiūrėkim, kas bus.

Fejerverkai buvo įspūdingi, jų laukimas - neišvengiama avantiūra. Pavalgiusios vakarienę (baltos mišrainės buvo), apie aštuonias patraukėme žemyn, prie Temzės. Baiminomės, kad metro bus užgrūstas, bet, mūsų didelei nuostabai, žmonių buvo ne daugiau nei įprastu metu. Vėliau supratom, kad gerai padarėme pasirinkusios važiuoti į Embankment, o ne Westminster: garsiakalbiai nuolat pranešinėdavo žmonėms prie Westminsterio (t.y. aplink Parlamentą, Big Beną ir t.t.) judėti palei upę Embankment link - tokios ten spūstys buvo. Taigi apie pusę devintos susiradom visai neblogą vietelę stebėti kitam Temzės krantui, nuo kurio lygiai vidurnaktį turėjo pakilti naujametiniai fejerverkai. Nepaisant gatvių žibintų, medžių ir nelabai mandagių aukštaūgių kaimynų, įspūdingais spalvų deriniais nušvitęs London Eye ratas bei šalia jo LG suorganizuotų projekcijų ekranu tapęs pastatas matėsi aiškiai. Nusiteikėme ilgam laukimui… Žmonės vis ėjo, ėjo, ėjo, apylaisvė buvusi gatvė ilgainiui visai užsikimšo, tad pasidžiaugėme, kad atėjome anksčiau - nors pusketvirtos valandos trepsėti vietoj, kad nesušaltų kojų pirštai, nėra baisiai smagus užsiėmimas. Tiesa, trepsėjimas bent jau buvo į muzikos ritmą: galingos kolonėlės trinksėjo kažkokio garsaus DJaus iš BBC Radio 1 surinkta programa ir periodiškais jo paties šūksniais: London, are you ready??? London, you know what? (What?) There’s only 43 minutes left till 2009!!! Šalimais laisvesnę vietą turėjusi kompanija siautė kaip išmanė, o mes turėjom džiūgaut aplink ant žemės pastatytą kuprinę su vidurnakčio laukiančiu šampanu… Daugumos suaugusių žmonių aplink akys žibėjo alkoholiu. Dar pakeliui į krantinę prasilenkėm ir su mažumėlę apsvaigusių tautiečių kompanija intelekto nesužalotais veidais. Pagalvojau, kad aplink nematyti apsaugos darbuotojų: kaip, be virš galvos skraidančių sraigtasparnių, čia užtikrinamas saugumas? Dešimtą valandą aš pasidžiaugiau lietuviškais naujais metais, vienuoliktą - norvegė norvegiškais.

Apie dešimtą-pusę vienuolikos ant pastato-ekrano kitapus upės sušvito garsenybių sveikinimai Londonui: Londono meras sušnekėjo kažką baisiai politiško apie ekonominę recesiją, kovą su skurdu ir įrodymą visiems, kad Londonas - geriausia sostinė pasaulyje. Dar buvo Helen Mirren, pasiuntusi bučinį Londonui, JK olimpinės komandos atstovė, Rod Stewart, Michael Caine, keletas nepažįstamų veidų, iš kurių nesuprasi ar kai kurie šnekėjo rimtai, ar juokavo: pvz. priplaukusi motera, paaiškinusi, kad dabar krizė, ir svarbiausia - tai apsaugoti atogražų miškus. Video pasikartojo dar du kartus: neaišku, kodėl antrasis kartas buvo tiesiog pirmojo kopija; per trečiąjį kalbėjo tie patys žmonės, bet truputį kitaip - tačiau mes nusprendėm, kad LG is cheap, nes nesugebėjo įpirkti daugiau garsenybių.

O paskui labai netikėtai atėjo naujieji. Blykst - ant pastato-ekrano ėmė bėgti skaičiukai nuo 59-ių, likus ketvirčiui minutės tarsi pasiruošdami didžiajam startui skambtelėjo Big Beno varpai, tūkstantinė minia skaičiavo ten… nine… eight… seven… ir galiausiai, su nuliu, prakalbo Big Benas: DIN - pliūpsnis baltų fejerverkų gėlių iš už London Eye; DON - dar pliūpsnis; DIN - DON… Ir po dvylikos din-don prasidėjo dešimties minučių šabašas. Įspūdingas, nepasakysi. Bet kiek pažiūrėjau įrašą iš Vilniaus, ten buvo tikrai ne prasčiau. Tie spinduliai aplink Katedrą, ir “gaisro” imitacija… šiurpuliukai? Kas matė, kaip atrodė gyvai?



Pasibaigus linksmybėms ėjom namo pėsčiom. Pirmą valandą ne tiek ėjom, kiek buvom nešamos minios, nes visas centras (krantinė, Trafalgar Square, The Strand…) buvo kimšte užkimštas. Bet praėjus maždaug pusę Strand, minios išsisklaidė, ir mes sėkmingai parkulniavom namo.

Youtube įrašą galima pamatyti čia.

Tik spėjau pranešti, kad persikraustau, užtikau, kad šiandien - blogų diena, na tai įmesiu ir šitam bloge žinutę, kurią rašiau LJ :)

Bičiuliai, užtikau štai ką: http://www.blogday.org

Nors nesu nuolatinė blogų skaitytoja, vis tik - štai čia mano sąrašėlis (ne tik LJ):

Blogas and durniaus by qemm - jei dar nebuvot užsukę į šį plačiai pagarsėjusį lietuvišką blogą, būtinai užsukit. Bent jau išradingos (nors kalbininkus ir šiurpinančios, bet užtat neskurdžios) kalbos pažiūrėt.

Ežiukas Vilniuje - visiem vilniečiam arba tiem, kam rūpi Vilnius.

Krakadylos blogas - tenesupyksta Krakadyla, bet manau, kad iš jos žodingumo taip pat pasimokyt verta ;)

Beijing Man - suomio, gyvenančio Pekine dienoraštis (angliškai).

The China Blog - TIME žurnalo blogas apie tai, kas vyksta Kinijoje.

Hello everyone! Apparently, today is the 3rd Blog Day - check out their website. If you want to participate, post links to 5 blogs which you think are worth checking out and spread the word!

Three of the above blogs are in Lithuanian so I only re-post the two English ones:

Beijing Man - a Finnish Beijing expat.

The China Blog - TIME documents all the stuff that’s going on in China nowadays.

Tas įrašų dubliavimas pasirodė besąs pernelyg sudėtingas reikalas tinginei man :/ Tačiau šitos kertelės irgi nesinori užleisti, nes į Kiniją dar teks grįžti. Tad užšaldom kuriam laikui (tikiuosi, blogas.lt neištrins… reiks vis patikrinti), o šiaip viskas yra mano LJ:

http://starlin-elvea.livejournal.com

Vakar nelijo, todėl nukulniavau iki Mokytojų namų kiemelio ir, šiaip ne taip radusi vietą atsisėsti, pažiūrėjau filmą po atviru dangumi. Pirmiausia, triskart valio “Meno aviliui” už tokią puikią akciją, antriausia, kaip gaila, kad anksčiau neprisiversdavau nueiti, na bet jau dabar tai žinosiu, ką veikti trečiadienio vakarais.

Taigi vakardienos meniu buvo Julio Medemo (Ispanija) filmas “Poliarinio rato mylimieji”. Senokai nežiūrėjau Europos kino, viską kažkaip surijo kiniškas, tad buvo smagu išvysti nenuobodų, nesnobišką ir ne pernelyg intelektualų, tačiau nekvailą europietišką filmą. Filme apie meilę ne tiek kalbama (siužetas - meilės ir meilės ieškojimų istorija), kiek juokaujama. Nes viską čia valdo atsitiktinumas. Ne koks nors baisus likimas (nors ir siunčiantis herojai Anai “žinutes” nuojautų pavidalu), o tiesiog įkliuvimas savo gyvenimo rate. Be abejo, likimą ir panašius dalykus čia galima išskaityti, tačiau, mano nuomone, daug įdomiau yra būtent tas ratas. Yra ratas vienoks - ciklas, apie kurį kalba ir Otto, ir Ana, - tačiau yra ir tiesiog gyvenimo ratas. Kiekvienas žmogus juk veikia tam tikroje socialinėje sferoje, ir būna taip, kad susiduri su žmogum, kuris pažįsta tą, tą ar aną, ar yra kilęs iš to paties kaimo kaip tu, ar dar kas nors. Galima pavadinti “žvirblio ir lietuvio” arba “koks mažas pasaulis” principu. Taip ir Otto ir Anos gyvenimas sukasi tokiame rate, tačiau filme viskas, žinoma, hiperbolizuota, pagardinta švelnaus humoro doze, ir išvadas paliekama darytis pačiam žiūrovui. Geriausia tai, kad neaišku, kaip istorija baigiasi: kai parodė antrąją pabaigos versiją, mintyse maldavau, kad nieko daugiau neprilipdytų, ir neprilipdė, ir buvo tobula. Žiūrovas savo filmą kuriasi pats.

Taigi aš namie (mano lagaminas ne… taigi jeigu norit suvenyrų, prašom laikyt kumščius, kad sėkmingai pargrįžtų), ir LJ vėl veikia… Galvoju bent jau pradžioj padubliuosiu didesnius įrašus, ai kažkaip ir apsitryniau čia :) Nu žiūrėsim. Bėgu toliau mėžt kambario.

:)

Nusibodo man Pekinas, nusibodo Kinija, vaikstau cia per dienas, karsta, nepoilsis joks, daug zmoniu… Isvis jau persisotinus esu ispudziu. Namo, namo, namo!