BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kelionė į Kinijos Vakarus (III dalis)

07.02

 

Oi kokia pilna
diena
!.. Rytas
prasidėjo antruoju kelionės incidentu. Dar vakarą prieš tai viešbutis
kanadietei Donnai pareiškė nepasitenkinimą už arbatos dėmes ant patalynės ir
pareikalavo sumokėti 250 juanių. Tačiau ryte kaina pakilo iki 350 juanių, kas
yra tiesiog juokinga, juolab kad tos dėmės dar ne tokios ir didelės
. Taigi gidėm teko ilgai ir sunkiai
ginčytis, ir pusryčių vėlavom.

 

Pavalgę
išvažiavom į Urumqi. Pakeliui Lili liepė visiems po vieną išeiti į autobuso
priekį ir prisistatyti. Išties įdomių žmonių turim. Kad ir tas japonas, jo
senelis XX a. 4 deš. buvo Kinijoj (turbūt kariavo japonų pusėj, manau), todėl
anūkas ir susidomėjo Kinijos istorija. Gidės Rami, beje, praminė
飞毯 – “Skraidančiu kilimu“.

 

Pakeliui į Urumqi
stabtelėjome nusifotografuoti prie vėjo jėgainės (Xinjiange – stipriausias
vėjas visoje Azijoje), pravažiavome ežerus, iš kurių kasama druska. Pietūs –
pilnutėliame musulmoniškame restorane, o tuomet – į Tianshan. Kadangi gidės
pasakojimus sąžiningai pramiegojau, kai atmerkiau akis, pilką dykumą ir miestą
buvo pakeitusi banguojanti žaluma. Kai autobusui neištraukiant į pakalnę visi
išlipom, paėjau nuo kelio ir supratau, kaip seniai neliečiau pievos, gamtos.
Neišpasakytas grožis. O toliau – dar nuostabiau. Vairuotojas pabūgo leistis
stačiu šlaitu neasfaltuotu keliu, tad visi vėl išlipom. Gidės ir vairuotojas
intensyviai tarėsi, skambino telefonu, bet jų problemą šįkart išsprendėm mes (ir,
ko gero, pasielgėm visai priešingai nei būtų pasielgę kinų turistai): žemiau
slėnyje nuo šlaito pamatėm mūsų tikslą – kazachų kaimelį. Kaimelis tikras, nors
turistai ten vežiojami, bet nėra to baisaus kiniško suturistinimo su ženklais
ir pan. Pamažu vienas po kito nulipom šlaitu, ir mus apspito raiti kazachų
vaikai. Daug kas ropštėsi į balną ir gavo drauge su balne gimusiom dvikasėm
mergytėm, saulėj nurudusiais vaikinukais, su gražuole džinsuota paaugle
pašuoliuot dieviškai gražiu slėniu. Aš pagal tradiciją nuo balno laikiaus
atokiai, bet nuo to nė kiek ne blogiau, nes jurtoje mūsų laukė vaišės: vietinė
duona, sviestas (suyou), spurgiukai, arbata su pienu ir džiovintas jogurtas,
kiek panašus į mūsų kietus varškės sūrelius, tik kiek rūgštesnis – visa grupė nesuprato,
kuo gi pastarasis toks skanus, na ir gerai, man liko daugiau. Taip, žinoma, čia
viskas turistams, bet daug geriau nei dažnai būna. Visi kažkaip atsipalaidavom,
pasileidom vėjais, jokio nepatogumo, žmonės draugiški ir pinigo nors iš tavęs
nori, bet ne taip įkyriai, kaip kitur (tiesa, mane ant arklio užkelt tai labai
stengėsi). Grįždami dar gavom nusifotografuot pievoj su kažkokiom vietinėm
chrizantemom, vaikščiojau basom!!! Kaip sakiau Tammy, nors čia kalnai, jaučiuos
kaip namie. Pieva su gėlėm… miškas… namai.

 

Bet Tianshanį
reikėjo palikti (dar grįšim rytoj). Pakeliui Donna pasakojo apie savo keliones,
o keliavo ji daug, apie Servas klubą, panašų į Hospitality. Viešbuty ilgai
neužsibuvom – tiesiai į naktinį turų. Mamma mia! Koks turgus! Čia turiu omeny
maisto turgų – perėjom tik pusę, prisivalgėm ir vėl siaubingai, bet kaip
nuostabu! Pupelės, baklažanai, grybai, duonelė, blynas su daržovėm, kepta
kukurūzo burbuolė (viskas šviežiai ant iešmelių ar didelių kaitlenčių kepta)…
Dar pridėk šaltą Wusu alutį… (arba
卡瓦斯)…Po to dar apėjom gretimą drabužių ir papuošalų turgų, šiek
tiek apsipirkom. Prekeiviai čia lyg ir ne tokie antiužsienietiški kaip
didžiojoj Kinijoj, o gal išties įsilieju į minią. Ir beje, derėtis už kitą
žmogų kažkodėl lengviau nei už save.

 

 

07.03

 

Dar viena diena
kalnuos:
天山天池. Kiniškiau nebūna: gražus žalsvas ežeras ir
snieguoti kalnai fone, tačiau pakrantėje: platūs takai, spalvingi kostiumai
fotografijoms, „
少数民族” muzika visu
garsu… Neju
čiom prisiminiau
panašų ežerą Austrijoj, kur irgi negali sakyt, kad turistų mažai, tačiau nėra
tos baisios pompos, kuri nori nenori sustiprina jausmą, jo kinas nori
pertvarkyt gamtą (dėlvietinių nebūčiau tikra, tačiau jiem iš čia nubyra šis tas).

 

Taigi užkilom
keltuvu, o toliau, pasak gidžių, reikia važiuot autobusiuku, nes pėsčiom „lipti
pusvalandį ir labai
辛苦”. Na taip, jei, kaip
kinės „turistės“, avi aukštakulniais bateliais, arba, kaip Jennifer, uždūsti
palipęs šimtą metrų asfaltu, tai ne pyragai, bet šiaip ten buvo 15min
laiptukais ir miškeliu.

 

Laimei, po to su
Tammy atsiskyrėm nuo grupės (na, tiksliau, visi porai valandų išsiskirstė kas
kur) ir pasielgėm labai nekiniškai – nuėjom ežero pakrante, bet ne plentu, o
kabarodamosi per uolas. Paskui pavalgėm pietus – buvo piknikas ant uolos, gerai,
kad nekabančios. Žavuma…

 

Autobuse saldžiai
(kiek tai įmanoma) išmiegojau visas dvi valandas, vėl užvežė į „shopping
center“, tuomet galiaus – į viešbutį, iš ten pasigavom taksi į
二道桥国际大巴扎 (Didįjį tarptautinį bazarą), tačiau lijo
ir šiaip buvo vėlu, tad tik pavalgėm musulmoniškam restorane makaronų, praėjom
uigūrų pilnom gatvėm ir grįžom dar pasėdėti su alučiu viešbuty.

 

Negaliu nustot
galvojus, kokios gražios musulmonės su savo skarom ir sijonais… Pasaulis
apsivers, kai kenčiančių moterų išvadavimo frontai „išvaduos“ jas nuo šydų.

 

 

07.04

 

Keistas laikas
tęsiasi. Atsisveikinimų diena… Aštuonetas, vykstantis į Kašgarą, net nieko
pažiūrėt nespėjo: iššoko iš autobuso prie mečetės, labai nenoriai
atsisveikinėjo (Tammy vėl liejo ašaras – su Katie ir Katie, ir daugeliu kitų
turbūt neteks pasimatyt) ir išvažiavo. Mes gi dar gavom aplankyti mečetę, tikrų
tikriausią, ir kažkaip nejaukiai jaučiaus ten viduj, lyg neturėčiau ten būti…

 

Po mečetės mus
nuvežė į bazarą. Čia atsisveikinom su gidėm, po valandos – su Aloi šeimyna
(italais). Likom vienuolika žmonių: Donna ir Peteris, Donnos, Davido, Nedo ir
Jessicos šeimyna, Kate (Jess draugė), the Katies ir aš. Na, ir dar Rami kažkur
mieste – jį vėliau su Katie sutikom interneto kavinėj ir atsisveikinom, nes jis
išvažiavo vakariniu traukiniu. Pasivaikščiojom po gan turistinį turgų,
apsipirkom (permokėjau, be abejo, bet mergina, iš kurios pirkau būgnelį,
paklausė, ar aš Xinjiange užaugus! Jai tiek pat metų kiek man). Ilgų sijonų ir
skarų rojus, tai jau tikrai. Taip ir noris pačiai susisupti kiek gali. Lietuvoj
keistai atrodytų, bet…
有道理. Kažkaip
vis jaukesnė atrodo ši vieta, nebe tokia baugi, ir žmonės nebe tokie baugūs.
Viskas, kas nepažįstama, atrodo siaubinga, ypač man. Bet, žinoma, daug duoda
tai, kad esu su grupe – kitaip drąsos būtų daug mažiau. Bet ir pati islamiškoji
kultūra: žiūrint iš faktinės pusės, apie ją žinau labai mažai, tačiau kažkuo ji
artima, toks pojūtis… ne išorine puse (nors ir tuo), bet apskritai –
bendrumu, bendruomene. Kažkas šilto visame tame, gal kaip karštas arabiškų
dykumų smėlis… Ir mintyse turiu nuotrauką, kurios mano fotoaparatas vis tiek
neužfiksuotų: gatvėje tėvas už rankytės vedas maža dukrelę, tik kokių penkerių
turbūt, matau juos iš nuaros, ir dukrelė ant galvos ryši juodą skarą, atrodo
tarsi miniatiūrinė suaugusios moters kopija, ir tėvas pasilenkia, pasižiūri į
ją, turbūt nusišypso, ir jie nueina toliau, susikibę už rankų, tėvas ir dukra.

 

Pietus ir
vakarienę valgėm vienuolika žmonių, smagia kompanija. Vakarienei nuėjom į
restoranėlį netoli viešbučio, mus ten labai šiltai sutiko vienas šiaip
lankytojas – angliškai, kiniškai ir rusiškai vis džiaugėsi, kad mes tokie
atsidūrėm ten pat, kur ir jis. Prasėdėjom kelias valandas su makaronais,
kebabais, nan, alum ir pokalbiais: nuo tualetų kokybės vertinimo skalės
sudarymo iki ką juokingo pasakė Lili. Supratau, kad prie stalo esu vienintelė,
kuriai anglų kalba – ne gimtoji. Tikrai puiku, kai gali taip sėdėt ir
atsipalaidavęs klausytis pokalbio – nes, tarkim, su kinų kalba tai sėdžiu nuolat
įsitempus, gaudydama kiekvieną žodį, kad perprasčiau esmę. Anglų kalba iš
klausos kelia sunkumų, kai kalbama apie kokius specifinius kultūros dalykus,
kurių nežinau (kaip vietinės įžymybės, TV programos, maistas). Ir net nustembu,
kai pati prasižiojus kalbėti suprantu, jog negaliu šnekėt taip greit kaip jie,
kad stringu ieškodama žodžio ar tinkamo tarimo. Nemanau, kad kada pasieksiu
tokį kinų kalbos lygį, bet metai davė tikrai daug. Gražią standartinę kalbą,
jei tema ne pernelyg specifinė, galiu perkąsti, pati išgyvenu ir padedu
išgyventi kitiems – šitoj kelionė pirmąkart teko pabūt vertėja
nesuprantantiems. Be to, pamėgau ir išmokau vertinti kinų kalbą – trumpai
tariant, atsirado apetitas: daugiau, daugiau, geriau
! Tai yra, ką besakyčiau, nuostabu. Ir vėl beveik… 又说不出来的感觉……

 

 

07.05

 

Diena prasta kaip
reta. Pabudau ir pajutau, kad truputį pykina, nieko valgyt nesinori, negana to,
ir vidurius paleido. Atsiprašiau žmonių, kad neisiu pusryčių. Abi Donnos atnešė
vaistų, nes prarijau paskutinę Imodiumo kapsulę – žinoma, visada yra kiniški
vaistai, bet… Kitą kartą į Kiniją vešiuos daaaug Imodiumo! Taigi sulaukiau,
kol kiti grįš iš pusryčių, ir su Katie susiruošėm keliauti. Užsikroviau
sunkiąją kuprinę ant pečių, jaučiu: tikrai negera. Bet einu išsiregistruoti…
Ir, kol laukiu užstato, suprantu, kad bus. Mečiau viską, Katie (UK) sureagavo,
atidarė savo kambarį. Visą Kiniją išvažinėjau, apskritai neprisimenu, kada
paskutinį kartą vėmiau, tai būtinai dabar… Bet pasidarė kiek geriau, ir,
atsisveikinusios su grupės likučiais, sėdom į taksi ir į savo traukinį spėjom
be problemų. Traukiny turėjom du žemutinius ultus, tad tikrąja to žodžio prasme
visą dieną pramiegojau. Pajutau, kad krečia šaltis… Silpna, be abejo – nieko
nevalgiau, tik kelis kasnius duonos. Neturiu termometro, bet manau, kad užkilo
temperatūra, tad teko išsitraukti
11 mėnesių neliestą
Fervexą.

 

O be viso to…
Mūsų gidė tikino, kad kelionė iki Xi‘anio trunka
10 val., kas atrodo neįtikėtinai trumpai. Užrašė atvykimo laiką: 19:35. Bet kuo
toliau važiuojam, tuo aiškiau darosi, kad anasai laikas – rytdienos. Taigi teks
nakvot traukiny, nors ir neplanavom. Su ligom ir ne itin mandagiais kaimynais,
kurie, net ir žinodami, kad suprantam kiniškai, be perstojo mus apkalbinėja
savo dialektu (užtenka suprast atkarpėles, kad tą žinočiau).

 

 

07.06

 

Net keista, kaip
per dvi dienas gali pasikeist nusiteikimas. Nes traukinyje ir vėl prasidėjo
priepuoliai: nekenčiu, nekenčiu, nekenčiu! Nuolatiniai apkalbinėjimai, kaip mes
nieko nevalgom, nužiūrinėjimai – lyg zoologijos sode. Jeigu noriu ateity turėti
kažką bendro su Kinija, tai tik kuo toliau nuo kinų. Keistai skamba, ar ne?
Beveik kaip klasėj, kai pasakiau, kad man patinka Kinija, bet ne kinai, o
mokytoja Džu retoriškai paklausė: o ar šituos du dalykus galima atskirti?

 

Tuo pačiu metu
skaitau Lonely Planet autorių padėkas, ir nesuprantu, kodėl jie į tuos pačius
žmones reaguoja kitaip. Kiniškai šneka, manau, visi puikiai, ir laikosi
入乡随俗 principo, tačiau kartais atrodo, kad
žiūri į vietinius kaip į prabėgantį filmuką, paveiksliuką, o gal ir vėl –
zoologijos sodą, bet nenorėčiau, tikrai nenorėčiau tuo jų kaltint. Tiesiog gal
kai kurie žmonės moka persiimt taip reikalinga ironija ar kažkuo panašiu. Ir
štai, tarkim, dabar esame hostelyje Xi‘anyje (atvažiavom apie pusę devintos
vakaro), kambary su amerikiete ir japone, ir daug čia visur užsieniečių,
apskritai miesto centras užsienietiškas, ir pagalvojau, kad tokios vietos
savotiškai nuima įtampą. Na, gal ne tiek įtampą, o spaudimą, kurį patiria
užsienietis Kinijoje. Čia visada esi užsienietis, tik labai, labai retais
atvejais gali tapti savu – tam reikia tam tikros charizmos ar talento. Taip,
tarp užsieniečių Kinijoj visada jaučiuos lyg būčiau ne tokia patyrus
keliautoja, turiu pasitempt, atrodau prastai ir šiaip esu „ne iš Vakarų“, - na,
taip pat, kaip būdama bet kurioj kitoj „Vakarų“ šaly, - tačiau bent nesijaučiu
kaip gyvūnėlis. Ir, matyt, tokių vietų, kaip hosteliai ar Skyways, tokiem
žmonėm kaip aš reikia, kad išgyventum Kiniją. Arba Honkongo, kuris savaime yra
palaiminga visa ko mišrainė (sako, Taivanis taip pat).

 

 

07.07

 

Kompanija! Ryte prisėdom prie kompiuterių,
tuomet nuėjom į Varpo ir Būgnų bokštus, ten pažiūrėjom trumpus muzikinius
pasirodymus ir grįžom į hostelį susitikt su Jamesu, kuris kaip tik atvažiavo
ryte. Taigi dvi dienas būsim trise. Pėsčiom ilgai ir (ne?)nuobodžiai ėjom iki Shaanxi istorijos
muziejaus, kuriame gavau atgaivinti savo senosios kinų istorijos žinias. Tada
pasimaivėm prie skulptūrų aikštėje ties Laukinės Žąsies pagoda ir sėdom į
autobusą atgal centro link. Atsigaivinom kas šalta kava, kas pieno kokteiliu,
kas vaisiniu smoothie. Tuomet – musulmoniškas kvartalas, kuris ne tiek
musulmoniškas, kiek tiesiog prekybinis. Išleidau krūvą pinigų, bet užtat dabar
turiu visus suvenyrus (išskyrus vieną, na, kur nors pakeliui prigriebsiu). Su
nešuliais – atgal į hostelį, paskui vakarienė, ir štai viskas. Taip tad
išvaikščiojom Xi’anį.

 

 

07.08

 

Iš esmės galėčiau
prirašyti daug: apie terakotinius kareivėlius, kinų įkyrumą ir savo pačios
bejėgiškumą, bet turbūt nepavyks. Na, pamatėm kareivėlius ir kapą, pirmieji –
su labai daug užsieniečių, ir šiaip jau tokie matyti, kad nebestebina. Vis tiek
daugiau emocijų sukėlė tas faktas, kad negavom traukinio bilietų – jokių – ir
turėsim rytoj važiuoti autobusu keliolika valandų. Šiaip ketinom šiandien
pamatyti kuo daugiau, bet žiauriai pavargom jau po dviejų „taškų“ (antrasis
–Qin Shi Huang kapo kalnas), tad grįžom pailsėt į hostelį, dar išėjom suvalgėm
ledų parkely, pašnekėjom ir krisim miegot.

 

07.09-10

 

Nieko ypatingo
kaip ir negaliu pasakyti: atsikėlėm per anksti, pradykinėjom, nuvažiavom į
stotį, sėdom į autobusą ir pusę trečios ryto parsigavom į Nankiną. Nutiko tas
pats, kas ir spalį: Katie tai gerai, nes kita Katie dar čia, ir šiaip jų durys
raktu rakinamos, o aš vis dar sėdžiu, dabar jau su pusryčiais, prie savo durų,
ir tikiuosi greitai sulaukti pagalbos.

 

Paskutinis
sugrįžimas į Nankiną.

Rodyk draugams

Komentarai (107)

  1. Hey there, I was wondering, do you want your url to be written with the www or not? I really want to link back to your website, but I don’t know whether www is necessary.

  2. great sharing. thanks a lot

  3. Hi there! Is this Okay if I ask something sort of off topic? I am trying to check out this page on my ipad however it will not show up properly, will you get any remedies? Do i need to have an update for my software ? many thanks! x :)

  4. This blog post is an inspiration personally to uncover out more about this topic. I have to confess your clarity widened my sentiments and I am going to right away grab your rss feed to keep updated about every upcoming posts you might produce. You are worthy of thank you regarding a job very well done!

  5. cool page bro! i’m a pick up artist

  6. I am usually to blogging and i really respect your content. The article has really peaks my interest. I’m going to bookmark your website and hold checking for new information.

  7. I’m not sure if it’s me but it seems like the site’s layout is a kinda half off the page. it might be my laptop though. anyway

  8. neat page, i would love to have some more information on the subject

  9. neat stuff, this Shed some light on the issue.