Sinofilija, sinefilija, SFilija… ir kiti nebaigti darbai

LARPG kaip tokia idėja man patinka, ir iš savo nedidelės žaidybinės patirties prisimenu tikrai neblogų momentų, tačiau šiuo metu abejoju, kad dar grįšiu, taip sakant, į poligoną. Priežastis - tai, kas skelbiama idėjoje, neatitinka realybės. Be abejo, kaip kinai sako, 各有所愛 (kiekvienas turi, kas jam patinka), arba, kaip sakom mes, dėl skonio nesiginčijama. Tad gal užuot visiškai nuleidus rankas reiktų ieškoti panašiai kaip aš mąstančių žmonių… Gaila, tai numuša vieną LARPG smagumą - žaidynių masiškumą. Bijau, kad žmonių, norinčių tokio LARPG kaip kad noriu aš, atsirastų labai nedaug, ir tebūtų įmanoma suorganizuoti “elitarkes” arba kokią kitokią nuobodybę.

Apie ką aš kalbu, ir kaip įsivaizdavau (-uoju) LARPG?

- pirma, balansas tarp action ir socialinio žaidimo. Visi “autoritetai” tik ir kalba, kaip socialinis žaidimas yra didesnis lygis nei kovinis, kaip reikia skatinti naujokus eiti nekoviniais personažais, bet realybė tokia, kad išgirdęs apie LARPG koks vaikigalis ateina ir iš karto pradeda konsultuotis šarvuotės klausimais. Kitas kraštutinumas - socialinio žaidimo suvokimas kaip nuobodaus sėdėjimo aplink laužą ratu ir aptarinėjimo visokių išgalvotų ir ne įvykių. Iš žaidynių, kuriose teko dalyvauti, geriausiai balansas buvo išlaikytas Japonijoj. Tai, ko aš, kaip žaidėja, žaidžianti tik už nekovinius personažus, noriu iš LARPG, - mįslė, kurią turėčiau spręsti, intriga, detektyvas, į kurį vienaip ar kitaip esu įpinta ar įsipynusi. Personažo dvasinė raida ir panašūs dalykai ateina jau po to, savaime. Jeigu tik sėdėsi ir galvosi, kad tavo personažas va  dabar miršta iš meilės, bus nuobodu. Japonijoj, pavyzdžiui, buvo dalykų, kurių nežinojau, ir tai skatino smalsumą; pati tapau auka, to nežinodama; tapau svarbia istorijos detale, nors to nebuvau numačius ir t.t. BBRI4 vietomis taip pat buvo tokių momentų (tik ten fun darėmės patys, ne meistrai: kaip mūsų asmeninis kvestas tapo visuotiniu pasaulio gelbėjimo ritualu). Sakyčiau, mažiau žaidimuose reikėtų koncentruotis į politiką, nes politikoje dalyvauja vienas karalius ir kitas karalius, viena miesto taryba ir kita miesto taryba. O štai žudiko išaiškinime, kažkokiuose bendruomeniniuose reikaluose, - jau visi. Iš tokių siužetų lengviau išpešti tą balansą tarp veiksmo ir socialkės. IMHO.

- antra, kostiumai. Kai atėjau į LARPG, buvau absoliučiai žalia kostiumuose, ir dabar nieko super nepasidaryčiau, tačiau kostiumo darymas man yra viena svarbiausių LARPG dalių. Užmečiau akį, bus žaidimas, kuriame žadama griežta kostiumų kontrolė (ne mano tipo žaidimas, tai nevažiuočiau, net jei būčiau Lietuvoje, bet pagarba, jeigu meistrai tikrai padarys, ką žadėję). Žinot, užtenka pažiūrėt į nuotraukas iš kokio ne žaidybinio, o šiaip fantastų suvažiavimo užsienyje - žmonės stengiasi! Jų kostiumai - ne užuolaida ir ne juodi džinsai!!! Pilis mes turim įsivaizduoti, o štai suknelę galim ir pasidaryti - tai nors tiek pasistengti būtų galima. Antra, vieno gero kostiumo visiems visiems žaidimams neužtenka. Užknisa kartais matyti žmones, kurie jau n-tajame žaidime vis su tuo pačiu kostiumu. Sutinku, jeigu žaidi kas savaitę, negali kas savaitę darytis kostiumo, bet bent jau didesnėms, svarbesnėms žaidynėms nepatingėk. A propos, aš dabar pasiilgau žaidimo medžiagom ir padėvėtais rūbais, ir manau, kad grįžusi toliau darysiu kostiumus tiesiog šiaip, net jei LARPG nedalyvausiu.

- trečia, svarbiausia. Kontingentas ir požiūris į žaidynes kaip į “tep lep, kaip padariau, taip tiks”. Žmonės kalba, kad fantastai - dundukai, kad fantastika - tai kai nešioji apsiaustą, o po juo - kalaviją, o paskui miškuose tuo kalaviju “dubasini” kitus. Kiti žmonės dejuoja, kad į fantastus šitaip žiūrima. Kiti fantastai juokiasi iš LARPerių. O juk viskas prasideda nuo kalbos, nors ir nenorima to pripažinti. Kol geimeriai rašys abseliuciaj nekrejpdami demesio y letuvu kalbos normas, kol taisyklės ir žaidimų vizijos, pateikiamos forume neturės normalios struktūros,  mažiau žargonizuotos kalbos, tol, kaip sau norit, iš šono kontingentas atrodys kaip  miškuose lakstantys vaikiščiai, ir ne daugiau. Atleiskit, man ne pakeliui. Mačiau ir ne vaikiščių, labai fainų žmonių, bet kažkodėl kai kurie jų tik patenka į virtualią erdvę, ir patampa lygiai tokie pat kaip anie.

Rodyk draugams