Sinofilija, sinefilija, SFilija… ir kiti nebaigti darbai

Kažkas prašė nuotraukų - vakar padariau net tris. Štai viena jų, kurios tikslas - parodyti, kaip atrodo nežmoniškai plačios, nežmoniškai judrios Pekino gatvės (čia tai mažai chaoso, čia - netoli Tiananmenio):

Vakar buvo karšta ir saulėta. Važiavau į biblioteką (Pekino metro ganėtinai tvarkingas — aišku, nuorodų galėtų būti daugiau, — bet tie nežmoniški Pekino mastai vis viena lemia, kad pasiklysti lengva, — net išlindus teisingam išėjime, ne faktas, kad paprastai rasi tau reikalingą gatvę ar autobuso stotelę. Gerai, kad yra paslaugių policininkų, kurie pasimetusią laowai nebijo prieit ir pakalbint angliškai :)) Bibliotekoje kažkaip gavau skaitytojo kortelę (ir 15min ieškojau man reikiamos lentynos, nes nors visi man sakė “laiptai į tą ir tą aukštą ten ir ten”, aš atkakliai vaikščiojau aplink ir laiptų nemačiau). Kovojau su kavos poreikiu. Paskui supratau, kad negeras pojūtis gali būt visai ne nuo vakarykščių grybų, o nuo to, kad Lietuvoj šiuo metu - paryčių paryčiai. Kaip ir anąkart pirmom dienom Kinijoj, visai nesinorėjo valgyti. Vakare šalia hostelio radau vegetarišką restoranėlį. Kainos vidutinės, tik už sultis daug sumokėjau… bet skanu užtat. O dabar pusryčių metas, ir valgyti vėl nenoriu. Ei, nešnekėkit man apie kiniško maisto nuostabumą… nenoriu, ir tiek.

Dar vakar paskambinau maloniajam profesoriui (gal neminėsiu, kiek man nervų tai kainavo). Jis išties buvo labai malonus, ir šneka gražia aiškia kinų kalba - tfutfu. Susitarėm, kad pirmadienį pas jį ateisiu pašnekėt. Taigi.

Ir nuėjau į pora knygynų, parsinešiau keturias knygas. Šiandien gi susitiksiu su Pekine kaip sykis besilankančia savo drauge iš Nankino. Jos tetulė, sužinojus, kad aš Pekine, pakvietė valgyt pekiniško maisto, taigi laukia tikrai kiniška vakarienė. Dar šiandien arba eisiu į kiną, arba atgal į biblioteką, arba gal pavyks su kuo nors susitikti - pažiūrėsim.

LJ šiaip veikia, užtat Facebook’as  - ne. Aha, aš Pekine. Aš Pekine? Aš Pekine?! Stengiuos neužmigt (čia +5 valandos, palyginus su Lietuva), bet prieš ką nors protingo veikdama truputį turiu ištiest kojas. Na tikrai, juk neužmigsiu, tikrai tikrai neužmigsiu…

Patarimas: pildydami sveikatos būklės kortelę prieš įvažiuojant į Kiniją, nebūkite sąžiningi ir nežymėkite jokių simptomų. Aš buvau sąžininga ir parašiau, kad kosėju, nes, nu, o jei nepažymėsiu ir tiesiai karantino pareigūnams į veidą, taip sakant, nusikosėsiu? Pasirodo, net to vieno simptomo pakanka, kad pareigūnė parodytų paeit į šoną pas kitus pareigūnus (visi su kaukėm, kaip pridera), kur nusprendžiu jamt jautį už ragų ir kiniškai išpyškinu, kad buvau stovykloj ir peršalau. Nieko rimto. Gerasis pareigūnas klausinėja visokių dalykų, tipo, ar toj stovykloj nebuvo karščiuojančių, ar vaistų negėriau. Pamatuoja temperatūrą. Sėdžiu taip kokias 10 minučių ir galvoju, kad mano lagaminas vienišas. Praleidžia, kiaulysčių nerasta. Aha.

Jausmas toks, kad… na, jau galima čia išgyvent. Nors ne viską suprantu (kai pirkau SIMą, truputį susimoviau, chacha), bet suprantu ir galiu atsakyt, valio valio. Gyvenu tiesiai priešais traukinių stotį, buvau pamiršus, kokia chaotiška yra Kinija, bet, keistas daiktas, pirmas jausmas visą tą chaosą išvydus buvo ne “operatoriau, ištraukite mane iš čia”, o “JĖĖĖĖĖGA!! YYY!!” Gal tai geras ženklas? Nors dabar, pagaliau palindus po dušu kažkaip nesinori lįst iš kambario ieškoti valgyt ar šiaip ko. Pvz., su žmonėm pradėti skambinėtis. Tai va, aš tik kojas ištiesiu, tik ištiesiu…

Hostelis turi trūkumų, bet turi ir didelį privalomą - nemokamą WiFi. Kol kas gyvenu čia keturias dienas, o paskui galvosiu.

Ai, ir lyja beigi yra žiauriai žiauriai drėgna. O kaip merginos tokiu oru su makiažu išgyvena?!